Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Kas ta - meilė sau?




Pastarosiomis dienomis labai dažnai girdžiu apie meilę sau. Ir dažnai noriu prieštarauti pateikiamiems receptams, ar laimės formulėms. Pati taip pat skatinu žmones mylėti save, bet norėčiau patikslinti, ką turiu omeny.

Ne paslaptis, kad norėdami duoti, turime turėti. Logiška? Tačiau ką reikia turėti, kad galėtum duoti? 

Štai čia ir prasideda didžioji kova: ar maitinti savo EGO, ar SIELĄ. Kuo maitinasi EGO? O gi mūsų ydomis: godumu (gobšumu), pavydu, puikybe, apsirijimu, kerštu, gašlumu, tingumu. Pastebėkime: jei tik norim ,,pamylėti save"-tuoj lekiam ,,šopintis", pramogauti, keisti kūno linijas ir pan. Ir vis negana. Toliau pavyduliaujame, nes dar ne viskas padaryta, kad galėtume pasipuikuoti. O kur dar kūno lepinimas valgant, geriant be saiko,  dažniausiai pereinantis prie gašlių santykių. O ryte atsibudus vėl liūdna, vėl tuščia. Taip ir  krauname šio "gėrio" su kaupu, bet puodelis kaip tuščias, taip tuščias. Nes meilė - tai sielos funkcija. O kuo tada maitinti tą SIELĄ? Krikščionys tą maistą vadina dorybėmis. Tai - dosnumas, saikas, viltis, tikėjimas, drąsa, išmintis ir teisingumas. Skamba neįtikinamai? Kodėl? Todėl, kad Ego jau mums šnibžda, jog - tai nesąmonė. Negi jis taip lengvai užleis pozicijas? Juk vartotojiška visuomenė skatina mus ieškoti laimės išorėje, o ne viduje. Tai kam kankintis? Gal geriau būti tuščiam ir reikalauti iš kitų, kad jie mus pripildytų...

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Apie dvasingumo principus ir žmogaus ribotumą

Ar teiginiai, vizualizacijos, koncentravimasis į aukštesnę galią, pozityvus mąstymas arba pozityvūs ketinimai veikia? Daugelis dvasinių vadovų pasakytų, kad taip, tačiau ne visada taip paprastai. Sudėtingi dvasingumo principai yra paremti bandymu suprasti vidinį pasaulį ir „taisykles“, nustatančias ryšį tarp vidinio ir išorinio pasaulių. Dvasingumo principai apibrėžia „sudėtingus“ principus, kurie yra orientuoti į vidinį pasaulį. Pavyzdžiui, mūsų mintys didžiąja dalimi padeda kurti mūsų realybę. Sudėtingų principų vertę dažniausiai yra sunkiau įrodyti nei esminių principų vertę, todėl svarbu, kad pirmiausia patvirtintumėme šiuos principus patys, eksperimentuodami su savo patirtimi.  Kadangi žmonių suvokimo procesas yra ribotas, visa apimantis požiūris į tai, kas yra tikra, apima ir tuos dalykus, kurių žmogaus akys nemato. Kalbant apie dvasinį tobulėjimą, norint priimti platesnį požiūrį, reikia išmokti žvelgti į dalykus naudojantis intuicija, dvasinėmis įžvalgomis ir malone.
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

"Ar aš - beržas, ar aš - kelmas?" arba "kas valdo mano protą?"

Eidama rudenišku pamiškės takeliu išvydau kerpėjantį beržą. Pagalvojau, kad dažnas iš mūsų auginame kerpes savo prote. Tos kerpės - tai mūsų siautėjančios mintys, virstančios veiksmais.  Yra sakoma, kad žmogus, kuris valdo savo protą, gali realizuoti visą savo potencialą. Tačiau labai dažnai žmonės geriau žino, ko nenori, nei ko nori savo gyvenime. Pavyzdžiui beržas, savo beržiškoje sėkloje turi didžiulį potencialą tapti nuostabiu beržu. Tačiau dažnai, žmogus, kaip ir tas beržas paveikslėlyje, tampa kelmu, visą savo dėmesį nukreipdamas į problemas bei į tų problemų sprendimą,  o ne į galimybes ar norus. Jis blokuoja savo augimo pajėgumą juo netikėdamas, o vėliau stebisi, kaip atsidūrė ten, kur nenorėjo patekti. Tai skamba kvailai, tačiau būtent taip daugelis keliauja per savo gyvenimą ir, žinoma, kaltina aplinkybes. Tačiau aplinka ir besikeičiančios situacijos tik padeda susikurti mūsų įsitikinimų sistemą - pasaulėžiūrą, kuri aiškina, kaip gyventi gyvenimą ir k
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

KORON

Jeigu paklausčiau, kokias asociacijas šiandien kelia žodis ,,koron“, tikriausiai paminėtumėte neapibrėžtumą, stresą, krizę, mirties ar ligos baimę ir pan. Tais pačiais žodžiais galėčiau apibūdinti šią situaciją, kurioje buvome su vyru atsidūrę 2019 metais Coron (tariasi ,,koron“) saloje Filipinuose. Taigi, vieną gražią popietę išsilaipiname saloje, kuri pasitinka ant aukšto kalno įrėmintu pavadinimu „CORON“ (žr. nuotrauką). Paklausiame mus plukdžiusios įgulos narių, kurie niekada niekur nematė jokių problemų (dar dabar skamba jų ,,ole problema“), kaip mums pasiekti viešbutį. Gauname atsakymą, kad su tuktuku (toks triratis motociklas su stogeliu) greitai būsime nugabenti, nes viešbutis netoliese. Ką gi, tuktukas greitai mus susiranda ir jau riedame viešbučio link. Klausiame vairuotojo, kiek laiko važiuosime. Jis šypsodamasis atsako, kad valandą. Suprantu, kad kratysimės pusiau asfaltuotu keleliu susispaudę trise pakankamai ilgai, tad stengiuosi tiesiog būti „čia ir dabar“ be jo
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau