Dovana Šiandien, sėdėdama į rojų panašioje saloje, susidūriau akis į akį su gyvybės ir mirties kova. Atrodo, kad tokiose vietose, kur turkio spalvos šiltas vanduo skalauja kojas, o baltas smėlis kutena pėdas vyksta tik nuostabiausi dalykai. Bet gal tai ir buvo tas nuostabiausias dalykas? Iki šiol dar gyvenu šiuo įvykiu. Gal todėl ir nusprendžiau pradėti rašyti tiklaraštyje, kad galėčiau tuo pasidalinti su jumis. Viskas įvyko akimirksniu: išgirdau žmogaus, kuris ką tik kvatojosi kartu su partnere, šauksmą vandenyje. Jis man mojo ranka ir šaukėsi pagalbos. Mečiau tuo metu skaitomą knygą, pakviečiau vyrą, kuris kaip mat atsidūrė vandenyje, ir, sumetusi gelbėjimosi lėmenes į banguojantį mėlį, nulėkiau kviesti gelbėtojų, gydytojų ir visų, ką tik galėjau pasiekti telefono linijomis. Moteris jau nekvėpavo, kai atsidūrė ant mūsų terasos. Kol rinkosi profesionalai, moterį po ilgų bandymų pavyko atgaivinti. Ji tai įkvėpdavo, tai vėl dusdavo nuo vandens, kuris spaudė jos kvėpavimo takus.