Kasdienis dvasingumas

Mąstymas, arba meditacija, pirmiausia yra ieškojimas. Apie maldų ir meditacijų naudą yra daugybė medžiagos ir tai jau nebekvestionuojama. Bet ar mes mokame melstis? Kiek yra dvasinio gyvenimo mokytojų, tiek ir mąstymo metodų.  ,, Mąstymas  yra ieškanti malda, kuri žadina mintį, vaizduotę, jausmus, troškimus. Mąstymo tikslas yra apmąstomą dalyką susieti su mūsų gyvenimo tikrove ir pritaikyti sau pagal tikėjimo dvasią." L abai dažnai žmogus įsivaizduoja, kad maldoje prašydamas Dievo (Aukščiausiosios jėgos, visatos ir kt.) gaus tai, ko jis nori. O negavęs, dažniausiai nusivilia. O nusivilia todėl, kad mūsų ego ieško atsakymų išorėje, kad vėliau galėtų ją kaltinti. Juk protas dieviškumą suvokia savo galimybių ribose. Kalbėdamas apie žmogaus ribotumą A. Einšteinas teigia, kad ,, žmogus – tai dalis visumos, kurią vadiname visata, ir yra apribotas laiko bei erdvės. Save, savo mintis ir jausmus jis suvokia atskirai nuo visumos – savotiškos savo sąmonės optinės apgaulės.

Pastarosiomis dienomis labai dažnai girdžiu apie meilę sau. Ir dažnai noriu prieštarauti pateikiamiems receptams, ar laimės formulėms. Pati taip pat skatinu žmones mylėti save, bet norėčiau patikslinti, ką turiu omeny. Ne paslaptis, kad norėdami duoti, turime turėti. Logiška? Tačiau ką reikia turėti, kad galėtum duoti?  Štai čia ir prasideda didžioji kova: ar maitinti savo EGO, ar SIELĄ. Kuo maitinasi EGO? O gi mūsų ydomis: godumu (gobšumu), pavydu, puikybe, apsirijimu, kerštu, gašlumu, tingumu. Pastebėkime: jei tik norim ,,pamylėti save"-tuoj lekiam ,,šopintis", pramogauti, keisti kūno linijas ir pan. Ir vis negana. Toliau pavyduliaujame, nes dar ne viskas padaryta, kad galėtume pasipuikuoti. O kur dar kūno lepinimas valgant, geriant be saiko,  dažniausiai pereinantis prie gašlių santykių. O ryte atsibudus vėl liūdna, vėl tuščia. Taip ir  krauname šio "gėrio" su kaupu, bet puodelis kaip tuščias, taip tuščias. Nes meilė - tai sielos funkcija . O kuo t

Ar lietuviai turi autentiškų dvasingumo praktikų? Pasaulis sumažėjo, sienos atsidarė ir kartais atrodo, kad informacijos kiekis užgoš esmę. Tokia dvasinių praktikių gausa dar niekada nebuvo taip arti kiekvieno. Kaip pasirinkti? Čia jau kitas klausimas. Tačiau šiandien noriu pakalbėti apie turtą, kuris yra šalia, o gal mūmyse, tik užklotas nesibaigiančiu informacijos triukšmu. Noriu pasidalinti nuostabiu patyrimu. Nežinau, ar kada nors girdėjote mane dainuojant (p. s. tai nėra mano stiprioji pusė), bet tai, kas vyko su manimi “Promočių giesmių” užsiėmimuose, sunku apsakyti, todėl remsiuosi Daivos Račiūnaitės-Vyčinienės (2015) teiginiais, kurie tiesiogiai atspindi mano patirtas būsenas. Pasak minėtos autorės etnomuzikologai išskiria keturias pagrindines dvasinio jautrumo muzikuojant kategorijas, sutartinių dvasingumui nusakyti:  1.  Patyrimas čia ir dabar : visiškas pasinėrimas į dabartinę akimirką, stiprus įsipareigojimas tiesioginiam ryšiui su situacija (panašiai

Sąsajos Tuščias šampano butelis ant koralinio rifo... Neriame, ištraukiame. Kiek dar šiukšlių po vandeniu? Prisimenu vaikystę. Sėdėdama ant sofos ir žiūrėdama kokį nors prikaustantį filmą (p. s. dažniausiai ,,Labanankt vaikučiai" laidos metu), negalėdavau atsispirti pagundai užmesti saldainio popieriuką už sofos, kad nereikėtų nutraukti filmo peržiūros ir bėgti iki šiukšlių dėžės. Atrodė, kad niekas niekada nepastebės mano išdaigų. Kambarys nuo to neatrodė prasčiau. Juk nieko nesimatė. Viskas paslėpta.  Kadangi vis dar esu ties pusiauju ir didžiąją dalį laiko praleidžiu vandenyje, noriu pasidalinti savo įžvalgomis apie koralinius rifus, kurie man primena mažus miestelius su savo gyventojais. Kaskart panirusi stebiu. Koks nuostabus tas jų gyvenimas ir koks didelis nusivylimas, kai supranti, jog margaspalvės žuvelės  suka ratus aplink baigiančius išnykti koralus, vėžliai vis rečiau grįžta į apgyvendintas salas dėti kiaušinių, vis daugiau šiukšlių po vandeniu. Kartais ra

Dovana Šiandien, sėdėdama į rojų panašioje saloje, susidūriau akis į akį su gyvybės ir mirties kova. Atrodo, kad tokiose vietose, kur turkio spalvos šiltas vanduo skalauja kojas, o baltas smėlis kutena pėdas vyksta tik nuostabiausi dalykai. Bet gal tai ir buvo tas nuostabiausias dalykas? Iki šiol dar gyvenu šiuo įvykiu. Gal todėl ir nusprendžiau pradėti rašyti tiklaraštyje, kad galėčiau tuo pasidalinti su jumis. Viskas įvyko akimirksniu: išgirdau žmogaus, kuris ką tik kvatojosi kartu su partnere, šauksmą vandenyje. Jis man mojo ranka ir šaukėsi pagalbos. Mečiau tuo metu skaitomą knygą, pakviečiau vyrą, kuris kaip mat atsidūrė vandenyje, ir, sumetusi gelbėjimosi lėmenes į banguojantį mėlį, nulėkiau kviesti gelbėtojų, gydytojų ir visų, ką tik galėjau pasiekti telefono linijomis. Moteris jau nekvėpavo, kai atsidūrė ant mūsų terasos. Kol rinkosi profesionalai,  moterį po ilgų bandymų pavyko atgaivinti. Ji tai įkvėpdavo, tai vėl dusdavo nuo vandens, kuris spaudė jos kvėpavimo takus.