Sąsajos
Tuščias šampano butelis ant koralinio rifo... Neriame, ištraukiame. Kiek dar šiukšlių po vandeniu?
Prisimenu vaikystę. Sėdėdama ant sofos ir žiūrėdama kokį nors prikaustantį filmą (p. s. dažniausiai ,,Labanankt vaikučiai" laidos metu), negalėdavau atsispirti pagundai užmesti saldainio popieriuką už sofos, kad nereikėtų nutraukti filmo peržiūros ir bėgti iki šiukšlių dėžės. Atrodė, kad niekas niekada nepastebės mano išdaigų. Kambarys nuo to neatrodė prasčiau. Juk nieko nesimatė. Viskas paslėpta.
Kadangi vis dar esu ties pusiauju ir didžiąją dalį laiko praleidžiu vandenyje, noriu pasidalinti savo įžvalgomis apie koralinius rifus, kurie man primena mažus miestelius su savo gyventojais. Kaskart panirusi stebiu. Koks nuostabus tas jų gyvenimas ir koks didelis nusivylimas, kai supranti, jog margaspalvės žuvelės suka ratus aplink baigiančius išnykti koralus, vėžliai vis rečiau grįžta į apgyvendintas salas dėti kiaušinių, vis daugiau šiukšlių po vandeniu. Kartais randi žuvį apsigyvenusią automobilio padangoje, ar kokioje nors kitokioje sunkiai yrančioje atliekoje...
Ar kada nors kyla mintis, kad visi esame labai susiję, kad esame didesnės sistemos dalis? Ar tikrai galime viską paslėpus ramiai gyventi ir laukti? Kada ateis ta diena, kai suprasime, jog visi esame labai susiję? Suprantu, kad žmonių sąmoningumas labai skirtingas. Bet tikiu, kad kiekvienas galime rasti būdų pradėti "susirinkti popieriukus" bent jau už savo sofos.
Komentarai
Rašyti komentarą