Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Sąsajos


Tuščias šampano butelis ant koralinio rifo... Neriame, ištraukiame. Kiek dar šiukšlių po vandeniu?

Prisimenu vaikystę. Sėdėdama ant sofos ir žiūrėdama kokį nors prikaustantį filmą (p. s. dažniausiai ,,Labanankt vaikučiai" laidos metu), negalėdavau atsispirti pagundai užmesti saldainio popieriuką už sofos, kad nereikėtų nutraukti filmo peržiūros ir bėgti iki šiukšlių dėžės. Atrodė, kad niekas niekada nepastebės mano išdaigų. Kambarys nuo to neatrodė prasčiau. Juk nieko nesimatė. Viskas paslėpta. 

Kadangi vis dar esu ties pusiauju ir didžiąją dalį laiko praleidžiu vandenyje, noriu pasidalinti savo įžvalgomis apie koralinius rifus, kurie man primena mažus miestelius su savo gyventojais. Kaskart panirusi stebiu. Koks nuostabus tas jų gyvenimas ir koks didelis nusivylimas, kai supranti, jog margaspalvės žuvelės  suka ratus aplink baigiančius išnykti koralus, vėžliai vis rečiau grįžta į apgyvendintas salas dėti kiaušinių, vis daugiau šiukšlių po vandeniu. Kartais randi žuvį apsigyvenusią automobilio padangoje, ar kokioje nors kitokioje sunkiai yrančioje atliekoje...

Ar kada nors kyla mintis, kad visi esame labai susiję, kad esame didesnės sistemos dalis? Ar tikrai galime viską paslėpus ramiai gyventi ir laukti? Kada ateis ta diena, kai suprasime, jog visi esame labai susiję? Suprantu, kad žmonių sąmoningumas labai skirtingas. Bet tikiu, kad kiekvienas galime rasti būdų pradėti "susirinkti popieriukus" bent jau už savo sofos.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Apie dvasingumo principus ir žmogaus ribotumą

Ar teiginiai, vizualizacijos, koncentravimasis į aukštesnę galią, pozityvus mąstymas arba pozityvūs ketinimai veikia? Daugelis dvasinių vadovų pasakytų, kad taip, tačiau ne visada taip paprastai. Sudėtingi dvasingumo principai yra paremti bandymu suprasti vidinį pasaulį ir „taisykles“, nustatančias ryšį tarp vidinio ir išorinio pasaulių. Dvasingumo principai apibrėžia „sudėtingus“ principus, kurie yra orientuoti į vidinį pasaulį. Pavyzdžiui, mūsų mintys didžiąja dalimi padeda kurti mūsų realybę. Sudėtingų principų vertę dažniausiai yra sunkiau įrodyti nei esminių principų vertę, todėl svarbu, kad pirmiausia patvirtintumėme šiuos principus patys, eksperimentuodami su savo patirtimi.  Kadangi žmonių suvokimo procesas yra ribotas, visa apimantis požiūris į tai, kas yra tikra, apima ir tuos dalykus, kurių žmogaus akys nemato. Kalbant apie dvasinį tobulėjimą, norint priimti platesnį požiūrį, reikia išmokti žvelgti į dalykus naudojantis intuicija, dvasinėmis įžvalgomis ir malone.

KORON

Jeigu paklausčiau, kokias asociacijas šiandien kelia žodis ,,koron“, tikriausiai paminėtumėte neapibrėžtumą, stresą, krizę, mirties ar ligos baimę ir pan. Tais pačiais žodžiais galėčiau apibūdinti šią situaciją, kurioje buvome su vyru atsidūrę 2019 metais Coron (tariasi ,,koron“) saloje Filipinuose. Taigi, vieną gražią popietę išsilaipiname saloje, kuri pasitinka ant aukšto kalno įrėmintu pavadinimu „CORON“ (žr. nuotrauką). Paklausiame mus plukdžiusios įgulos narių, kurie niekada niekur nematė jokių problemų (dar dabar skamba jų ,,ole problema“), kaip mums pasiekti viešbutį. Gauname atsakymą, kad su tuktuku (toks triratis motociklas su stogeliu) greitai būsime nugabenti, nes viešbutis netoliese. Ką gi, tuktukas greitai mus susiranda ir jau riedame viešbučio link. Klausiame vairuotojo, kiek laiko važiuosime. Jis šypsodamasis atsako, kad valandą. Suprantu, kad kratysimės pusiau asfaltuotu keleliu susispaudę trise pakankamai ilgai, tad stengiuosi tiesiog būti „čia ir dabar“ be jo
Dovana Šiandien, sėdėdama į rojų panašioje saloje, susidūriau akis į akį su gyvybės ir mirties kova. Atrodo, kad tokiose vietose, kur turkio spalvos šiltas vanduo skalauja kojas, o baltas smėlis kutena pėdas vyksta tik nuostabiausi dalykai. Bet gal tai ir buvo tas nuostabiausias dalykas? Iki šiol dar gyvenu šiuo įvykiu. Gal todėl ir nusprendžiau pradėti rašyti tiklaraštyje, kad galėčiau tuo pasidalinti su jumis. Viskas įvyko akimirksniu: išgirdau žmogaus, kuris ką tik kvatojosi kartu su partnere, šauksmą vandenyje. Jis man mojo ranka ir šaukėsi pagalbos. Mečiau tuo metu skaitomą knygą, pakviečiau vyrą, kuris kaip mat atsidūrė vandenyje, ir, sumetusi gelbėjimosi lėmenes į banguojantį mėlį, nulėkiau kviesti gelbėtojų, gydytojų ir visų, ką tik galėjau pasiekti telefono linijomis. Moteris jau nekvėpavo, kai atsidūrė ant mūsų terasos. Kol rinkosi profesionalai,  moterį po ilgų bandymų pavyko atgaivinti. Ji tai įkvėpdavo, tai vėl dusdavo nuo vandens, kuris spaudė jos kvėpavimo takus.