Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Nušvitimas

Dažnas, pradėjęs dvasinę kelionę, būna labai susitelkęs į greitą rezultatą-,,nušvitimą".  Artėja Rasos (Joninių) šventė, kuri taip pat vadinama keliu į dvasinį nušvitimą. Tačiau kas tas nušvitimas kasdieniniame gyvenime? 

Taip jau sutapo, kad po jo šventenybės Dalai Lamos apsilankymo Vilniuje, mano rankose kaipmat atsirado viena knyga, kurios tekstu ir norėčiau šiandien pasidalinti. Šį kartą ne apie pagoniškas/ neopagoniškas apeigas, o apie budistinį požiūrį į nušvitimą. Šioje knygoje pateiktas savišvietos ir savipagalbos procesas reiškia pasitraukimą nuo kelio, kuriuo eidami siekiame paviršutiniškų malonumų šią gyvenimo akimirką, paskui išsipainiojimą iš pažeistų emocijų ir pagaliau išsiveržimą iš savo egocentriškumo. Šioje knygoje galite rasti gana smulkiai , žingsnis po žingsnio aprašytas kiekvieno lygmens praktikas.


,Nušvitimas yra išsilaisvinimas ne tik nuo visų neproduktyvių emocijų, sukančių egzistencijos ratą, bet ir  nuo šių emocijų sąmonėje įtvirtintų polinkių. Tie subtilūs polinkiai arba jūsų sąmonės latentinės galios užtikrina tai, kad tikroji tiesa nepasirodo, kai jūsų protui pasireiškia konvecionalūs reiškiniai; o kai jūsų sąmonei pasirodo tikroji tiesa, tuomet konvencionalūs fenomenai pasirodyti negali. Tai reiškia, kad net pasiekus tokių gelmių, kai pajėgiate tiesiogiai suvokti tiesą, to giluminės tiesos suvoimo metu kiti fenomenai jūsų protui pasirodyti negali; o paskui, kai jūsų sąmonei pasirodo konvencionalūs fenomenai, tuomet tiesiogiai tuštumos suvokti negalite. Tas dvi suvokimo rūšis jums veikiausiai tenka kaitalioti, pereinant nuo išminties, kuri tiesiogiai pažįsta tiesą, prie paprastų fenomenų suvokimo.

Budistiniais terminais tokia sąmonės perkėlimo būtinybė vadinama suvokimo užterštumu, suvokiant šias dvi tiesas kaip dvi atskiras esybes. Kai toks užterštumas pašalinamas, ta pati sąmonė pajėgia aprėpti įprastus fenomenus, tuo pačiu tiesiogiai suvokdama tikrąją tiesą. Tuomet įmanoma vienu metu žimoti viską, tiek reiškinių įvairovę, tiek giluminį jų egzistavimo būdą, tuštumą. Tai-visažinystė.

Kai įveiksite ne tik liguistas emocijas, neleidžiančias išsilaisvinti iš egzistencijos rato, bet ir tokius smulkesnius užterštumus, tada jau būsite pasiekę Budos ,,didįjį nušvitimą" - tikrąjį apsivalymą nuo visų bėdų ištakų ir visko, ką įmanoma žinoti, visišką supratimą."


Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Mintys apie tikėjimą

Viešėdama Dohoje, kur religija labai arti: minareto garsai, Koranas viešbučio stalčiuose, rodyklės į Meką, taksisto aiškinimai apie religijas, vėl sugrąžina mane į apmąstymus, kiek daug vaikiško suvokimo kalbant apie tikėjimą. Ar kada nors suaugsime? Ar norime, ar pasiruošę sąmoningėti? Šios ir kitos mintys  Visų Šventųjų išvakarėse mane kasmet aplanko. Ir net nebūtinai turiu būti žvakių liepsnelėse skendinčiose Lietuvos kapinėse. Tiesiog jaučiu, kad tos temos mane pasiekia visose pasaulio kampeliuose, kad ir kokie skirtingi jie bebūtų. Pamenu Helovino eiseną (karnavalą) Niujorko gatvėmis. Daug persirengėlių,  žmonių spūstis metro stotyje. Visi kartu veržiamės pro siaurą išėjimą ir viena mergaitė šaukia: „Mama, ar mes ištrūksime iš čia? Jaučiuosi, kaip „Titanike“...“ O kur mes veržėmės? Pamatyti persirengėlių, pomirtinio gyvenimo personažų? Kodėl ta mirties tema taip traukia? Iš kur tai atėję ir kodėl? Ar kam nors dar įdomi Helovino žodžio kilmė? Senąja anglų kalba Visų Šventųjų d

KORON

Jeigu paklausčiau, kokias asociacijas šiandien kelia žodis ,,koron“, tikriausiai paminėtumėte neapibrėžtumą, stresą, krizę, mirties ar ligos baimę ir pan. Tais pačiais žodžiais galėčiau apibūdinti šią situaciją, kurioje buvome su vyru atsidūrę 2019 metais Coron (tariasi ,,koron“) saloje Filipinuose. Taigi, vieną gražią popietę išsilaipiname saloje, kuri pasitinka ant aukšto kalno įrėmintu pavadinimu „CORON“ (žr. nuotrauką). Paklausiame mus plukdžiusios įgulos narių, kurie niekada niekur nematė jokių problemų (dar dabar skamba jų ,,ole problema“), kaip mums pasiekti viešbutį. Gauname atsakymą, kad su tuktuku (toks triratis motociklas su stogeliu) greitai būsime nugabenti, nes viešbutis netoliese. Ką gi, tuktukas greitai mus susiranda ir jau riedame viešbučio link. Klausiame vairuotojo, kiek laiko važiuosime. Jis šypsodamasis atsako, kad valandą. Suprantu, kad kratysimės pusiau asfaltuotu keleliu susispaudę trise pakankamai ilgai, tad stengiuosi tiesiog būti „čia ir dabar“ be jo

"Ar aš - beržas, ar aš - kelmas?" arba "kas valdo mano protą?"

Eidama rudenišku pamiškės takeliu išvydau kerpėjantį beržą. Pagalvojau, kad dažnas iš mūsų auginame kerpes savo prote. Tos kerpės - tai mūsų siautėjančios mintys, virstančios veiksmais.  Yra sakoma, kad žmogus, kuris valdo savo protą, gali realizuoti visą savo potencialą. Tačiau labai dažnai žmonės geriau žino, ko nenori, nei ko nori savo gyvenime. Pavyzdžiui beržas, savo beržiškoje sėkloje turi didžiulį potencialą tapti nuostabiu beržu. Tačiau dažnai, žmogus, kaip ir tas beržas paveikslėlyje, tampa kelmu, visą savo dėmesį nukreipdamas į problemas bei į tų problemų sprendimą,  o ne į galimybes ar norus. Jis blokuoja savo augimo pajėgumą juo netikėdamas, o vėliau stebisi, kaip atsidūrė ten, kur nenorėjo patekti. Tai skamba kvailai, tačiau būtent taip daugelis keliauja per savo gyvenimą ir, žinoma, kaltina aplinkybes. Tačiau aplinka ir besikeičiančios situacijos tik padeda susikurti mūsų įsitikinimų sistemą - pasaulėžiūrą, kuri aiškina, kaip gyventi gyvenimą ir k