Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Nušvitimas

Dažnas, pradėjęs dvasinę kelionę, būna labai susitelkęs į greitą rezultatą-,,nušvitimą".  Artėja Rasos (Joninių) šventė, kuri taip pat vadinama keliu į dvasinį nušvitimą. Tačiau kas tas nušvitimas kasdieniniame gyvenime? 

Taip jau sutapo, kad po jo šventenybės Dalai Lamos apsilankymo Vilniuje, mano rankose kaipmat atsirado viena knyga, kurios tekstu ir norėčiau šiandien pasidalinti. Šį kartą ne apie pagoniškas/ neopagoniškas apeigas, o apie budistinį požiūrį į nušvitimą. Šioje knygoje pateiktas savišvietos ir savipagalbos procesas reiškia pasitraukimą nuo kelio, kuriuo eidami siekiame paviršutiniškų malonumų šią gyvenimo akimirką, paskui išsipainiojimą iš pažeistų emocijų ir pagaliau išsiveržimą iš savo egocentriškumo. Šioje knygoje galite rasti gana smulkiai , žingsnis po žingsnio aprašytas kiekvieno lygmens praktikas.


,Nušvitimas yra išsilaisvinimas ne tik nuo visų neproduktyvių emocijų, sukančių egzistencijos ratą, bet ir  nuo šių emocijų sąmonėje įtvirtintų polinkių. Tie subtilūs polinkiai arba jūsų sąmonės latentinės galios užtikrina tai, kad tikroji tiesa nepasirodo, kai jūsų protui pasireiškia konvecionalūs reiškiniai; o kai jūsų sąmonei pasirodo tikroji tiesa, tuomet konvencionalūs fenomenai pasirodyti negali. Tai reiškia, kad net pasiekus tokių gelmių, kai pajėgiate tiesiogiai suvokti tiesą, to giluminės tiesos suvoimo metu kiti fenomenai jūsų protui pasirodyti negali; o paskui, kai jūsų sąmonei pasirodo konvencionalūs fenomenai, tuomet tiesiogiai tuštumos suvokti negalite. Tas dvi suvokimo rūšis jums veikiausiai tenka kaitalioti, pereinant nuo išminties, kuri tiesiogiai pažįsta tiesą, prie paprastų fenomenų suvokimo.

Budistiniais terminais tokia sąmonės perkėlimo būtinybė vadinama suvokimo užterštumu, suvokiant šias dvi tiesas kaip dvi atskiras esybes. Kai toks užterštumas pašalinamas, ta pati sąmonė pajėgia aprėpti įprastus fenomenus, tuo pačiu tiesiogiai suvokdama tikrąją tiesą. Tuomet įmanoma vienu metu žimoti viską, tiek reiškinių įvairovę, tiek giluminį jų egzistavimo būdą, tuštumą. Tai-visažinystė.

Kai įveiksite ne tik liguistas emocijas, neleidžiančias išsilaisvinti iš egzistencijos rato, bet ir tokius smulkesnius užterštumus, tada jau būsite pasiekę Budos ,,didįjį nušvitimą" - tikrąjį apsivalymą nuo visų bėdų ištakų ir visko, ką įmanoma žinoti, visišką supratimą."


Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Apie dvasingumo principus ir žmogaus ribotumą

Ar teiginiai, vizualizacijos, koncentravimasis į aukštesnę galią, pozityvus mąstymas arba pozityvūs ketinimai veikia? Daugelis dvasinių vadovų pasakytų, kad taip, tačiau ne visada taip paprastai. Sudėtingi dvasingumo principai yra paremti bandymu suprasti vidinį pasaulį ir „taisykles“, nustatančias ryšį tarp vidinio ir išorinio pasaulių. Dvasingumo principai apibrėžia „sudėtingus“ principus, kurie yra orientuoti į vidinį pasaulį. Pavyzdžiui, mūsų mintys didžiąja dalimi padeda kurti mūsų realybę. Sudėtingų principų vertę dažniausiai yra sunkiau įrodyti nei esminių principų vertę, todėl svarbu, kad pirmiausia patvirtintumėme šiuos principus patys, eksperimentuodami su savo patirtimi.  Kadangi žmonių suvokimo procesas yra ribotas, visa apimantis požiūris į tai, kas yra tikra, apima ir tuos dalykus, kurių žmogaus akys nemato. Kalbant apie dvasinį tobulėjimą, norint priimti platesnį požiūrį, reikia išmokti žvelgti į dalykus naudojantis intuicija, dvasinėmis įžvalgomis ir malone.

"Ar aš - beržas, ar aš - kelmas?" arba "kas valdo mano protą?"

Eidama rudenišku pamiškės takeliu išvydau kerpėjantį beržą. Pagalvojau, kad dažnas iš mūsų auginame kerpes savo prote. Tos kerpės - tai mūsų siautėjančios mintys, virstančios veiksmais.  Yra sakoma, kad žmogus, kuris valdo savo protą, gali realizuoti visą savo potencialą. Tačiau labai dažnai žmonės geriau žino, ko nenori, nei ko nori savo gyvenime. Pavyzdžiui beržas, savo beržiškoje sėkloje turi didžiulį potencialą tapti nuostabiu beržu. Tačiau dažnai, žmogus, kaip ir tas beržas paveikslėlyje, tampa kelmu, visą savo dėmesį nukreipdamas į problemas bei į tų problemų sprendimą,  o ne į galimybes ar norus. Jis blokuoja savo augimo pajėgumą juo netikėdamas, o vėliau stebisi, kaip atsidūrė ten, kur nenorėjo patekti. Tai skamba kvailai, tačiau būtent taip daugelis keliauja per savo gyvenimą ir, žinoma, kaltina aplinkybes. Tačiau aplinka ir besikeičiančios situacijos tik padeda susikurti mūsų įsitikinimų sistemą - pasaulėžiūrą, kuri aiškina, kaip gyventi gyvenimą ir k