KORON


Jeigu paklausčiau, kokias asociacijas šiandien kelia žodis ,,koron“, tikriausiai paminėtumėte neapibrėžtumą, stresą, krizę, mirties ar ligos baimę ir pan. Tais pačiais žodžiais galėčiau apibūdinti šią situaciją, kurioje buvome su vyru atsidūrę 2019 metais Coron (tariasi ,,koron“) saloje Filipinuose.

Taigi, vieną gražią popietę išsilaipiname saloje, kuri pasitinka ant aukšto kalno įrėmintu pavadinimu „CORON“ (žr. nuotrauką). Paklausiame mus plukdžiusios įgulos narių, kurie niekada niekur nematė jokių problemų (dar dabar skamba jų ,,ole problema“), kaip mums pasiekti viešbutį. Gauname atsakymą, kad su tuktuku (toks triratis motociklas su stogeliu) greitai būsime nugabenti, nes viešbutis netoliese. Ką gi, tuktukas greitai mus susiranda ir jau riedame viešbučio link. Klausiame vairuotojo, kiek laiko važiuosime. Jis šypsodamasis atsako, kad valandą. Suprantu, kad kratysimės pusiau asfaltuotu keleliu susispaudę trise pakankamai ilgai, tad stengiuosi tiesiog būti „čia ir dabar“ be jokio vertinimo. Riedam. Kiek keistokai pasirodo, kuomet mūsų vairuotojas stabteli vis pasiklausti kelio. Tiek jau to, geriau tegul pasiklausia… Riedam. Vakarėja. Mūsų kelias siaurėja ir pagaliau mes purvo nuošliaužas primenančia vaga nuriedame iki upės džiunglėse. Vairuotojas nusišypso ir tvirtina, kad atvažiavome. Išlipame. Matome upę, mažą vietinių žvejų kaimelį su keliomis valtelėmis ir betoninę prieplauką su mūsų viešbučio reklama. Apsidžiaugiame, kad po trijų parų safario vandenyje, grįžome į civilizaciją ir tuoj atsidursime viešbučio kambaryje. Tačiau patikrinus prieplauką, suprantame, kad tai – tik prieplauka: jokio viešbučio nėra. Klausiame vairuotojo. Jis tvirtina, kad tai – vieta, iš kurios mus turėtų paimti. Temsta. Jokių motorlaivių tvarkaraščių. Mobilaus ryšio problemos neleidžia susisiekti su viešbučiu. Dar nepaleidžiame vairuotojo, bandome ieškoti sprendimo, kaip patekti į viešbutį. 

Nelauktai iš kaimelio atsliūkina maloniai nuo vietinio svaigaus gėrimo įkaušęs gyventojas. Angliškai jis nekalba, bet tuktuko vairuotojas išverčia, kad niekas iš čia mūsų jau nebeplukdys, vėlu. Tuomet prašome už atlygį, kad mus jis mums padėtų pasiekti tikslą. Žmogus pasimuistęs sutinka, tačiau neturi kuro. Tuomet tuktuko vairuotojas išverčia, kad kaimelyje galima įsigyti kuro. Taigi, vietinis žvejys nulekia į kaimą ir parneša puslitrį „gazoline“ ir ruošia savo valtį kelionei. Paleidžiame tuktuko vairuotoją. Atsisveikiname ir atiduodame savo likimą į nepažįstamojo rankas. 

Temsta. Pradeda pulti kraujasiurbiai. Pasigirsta motoro ūžimas ir prieš mus jau draugiškai nusiteikęs filipinietis su labai nedidele sena valtele. Prisišvartavęs prie upės kranto tiesia mums ranką. Aš, vyras, du lagaminai, dvi kuprinės jau beveik valtyje, kai pasigirsta triokštelėjimas, ir mūsų valtį pradeda semti vanduo. Klaustukas mūsų visų akyse. Suprantame, kad ši trapi transporto priemonė mums jau nebepadės. Kažkokia žmogiška kalba, daugiau gestų nei žodžių, pradedame maldauti mūsų draugo, kad kažkaip mus nugabentų. Na žvejys, pakraipęs galvą, nusprendžia pasiskolinti kaimyno panašią valtelę ir mes pagaliau pajudame viešbučio link. Jau tamsu, labai tamsu. Mūsų žvejys išsitraukia prožektoriuką ir įsikiša į burną, kad signalizuotų kitiems. Mėnulis jam talkina. Tikimės išvengti susidūrimo, nes kartas nuo karto prasilenkiame su įvairiomis vandens transporto priemonėmis. Tikiuosi, kad už upės vingio pasirodys viešbutis. Plaukiame, viešbučio nėra. Vanduo skalauja mūsų nugrimzdusio „laivo“ kraštus, matyt esame sunkūs. Ir štai: baigiasi upė ir mes mariose. Danguje pradeda žaibuoti. Didėja bangavimas, daugėja ir laivelių, esame beveik nematomi. Mūsų kapitonas nusišypso ir pirštu parodo, kad kitame marių krante jau matosi mūsų viešbučio prieplauka. Visi apsidžiaugiame. 

Beveik patikėjus kelionės pabaiga, staiga nutyla mūsų valties motoras. Mums šypsodamasis kapitonas konstatuoja faktą: ,,no gazoline“ (spėjamas vertimas: ,,baigėsi kuras") ir išsitraukia samčio dydžio irkliuką, pradeda irtis. Esu vis „čia ir dabar“, pradedu šypsotis, pagalvoju, kurioje kuprinėje pasai, jeigu netyčia bangos mus apverstų. Pasikeisdami su vyru, vienas kitą pagirdami, vyrai pasiekia tikslą: laivelis paliečia apšviestos prieplaukos kraštą. Net neįsivaizduoju, kiek laiko truko ši  kelionė: laikas ištirpo. Nustebęs viešbučio personalas nesupranta, kas mes tokie ir iš kur atplaukėme (pasirodo mūsų laukė kitoje prieplaukoje ir labai nerimavo). Supratę, kad mes ,,atsiradome”, greitai suorganizuoja gyvos muzikos pasitikimo maršą ir mes maloniai kviečiami į vestibiulį. Atsidėkojame kapitonui, sutariame, kad viešbutis kompensuos kurą ir mojuojame su meile širdyje savo didvyriui, kurio net vardo nežinome. Tikslas pasiektas: mes kambaryje. Restorane prasideda „Halloween“ (Visų Šventųjų) nakties vakarienė...

Kaip mes veikėme šiame ,,korone“ manau, tiktų ir dabartiniame. Situacija tikrai buvo neapibrėžta, stresinė ir dviprasmė. Gebėjimas veikti neapibrėžtume, nepasiduoti panikai, stresui, pasitikėti, bendradarbiauti, priimti nuoširdžią pagalbą, padėkoti, būti dabartyje neprognozuojant visų blogiausių išeities variantų. Argi ne to mums dabar reikia? Viltis ir tikėjimas: niekada neturime jo prarasti. Situacija yra kokia yra. Turime ieškoti sprendimų, nenuleisti rankų ir nekaltinti aplinkos. Pasak Dr. J. Dispezos gyvendami išlikimo režimu patiriame tik 0.00001 procento tikrovės. Apsauginė reakcija ir jos sužadinti hormonai verčia pernelyg susitelkti į kūną, aplinką ir laiką – šie trys dalykai tarsi apsėda mūsų protus. Imame tapatintis vien su fizine plotme, taigi skursta mūsų dvasingumas, sąmoningumas ir nuovokumas. Tačiau mūsų tikroji esybė neturi nieko bendra su didžiąja trijule. Šioje situacijoje įsitikinau, kad siekdama kontroliuoti tariamą tikrovę, užuot atsidavus aukštesnei jėgai, tik įsivelsiu į niutoniškąjį mąstymo modelį, ir remdamasi praeities patirtimi, mėginsiu prognozuoti ateities įvykius. Gal nieko blogo ir nebūtų, jei iš tokių patirčių jau būčiau pasimokiusi praeityje. Bet šiuo atveju, nėra praeities pamokų. Geriausiu atveju – tik pastangos išlikti. Buvo pasirinkimai: keisti mintis ir požiūrį arba panikuoti. Įsitikinau, kad pakeitus mintis, emocijos tampa pakilesnėms ir tuomet turime galimybę savaime ūgtelti į aukštesnę sąmonės pakopą ir atsidurti arčiau Šaltinio....

Komentarai

Populiarūs įrašai