Ar lietuviai turi autentiškų dvasingumo praktikų? Pasaulis sumažėjo, sienos atsidarė ir kartais atrodo, kad informacijos kiekis užgoš esmę. Tokia dvasinių praktikių gausa dar niekada nebuvo taip arti kiekvieno. Kaip pasirinkti? Čia jau kitas klausimas. Tačiau šiandien noriu pakalbėti apie turtą, kuris yra šalia, o gal mūmyse, tik užklotas nesibaigiančiu informacijos triukšmu. Noriu pasidalinti nuostabiu patyrimu. Nežinau, ar kada nors girdėjote mane dainuojant (p. s. tai nėra mano stiprioji pusė), bet tai, kas vyko su manimi “Promočių giesmių” užsiėmimuose, sunku apsakyti, todėl remsiuosi Daivos Račiūnaitės-Vyčinienės (2015) teiginiais, kurie tiesiogiai atspindi mano patirtas būsenas. Pasak minėtos autorės etnomuzikologai išskiria keturias pagrindines dvasinio jautrumo muzikuojant kategorijas, sutartinių dvasingumui nusakyti: 1. Patyrimas čia ir dabar : visiškas pasinėrimas į dabartinę akimirką, stiprus įsipareigojimas tiesioginiam ryšiui su situacija (panašiai