KORON

Ar lietuviai turi autentiškų dvasingumo praktikų?

Pasaulis sumažėjo, sienos atsidarė ir kartais atrodo, kad informacijos kiekis užgoš esmę. Tokia dvasinių praktikių gausa dar niekada nebuvo taip arti kiekvieno. Kaip pasirinkti? Čia jau kitas klausimas. Tačiau šiandien noriu pakalbėti apie turtą, kuris yra šalia, o gal mūmyse, tik užklotas nesibaigiančiu informacijos triukšmu.

Noriu pasidalinti nuostabiu patyrimu. Nežinau, ar kada nors girdėjote mane dainuojant (p. s. tai nėra mano stiprioji pusė), bet tai, kas vyko su manimi “Promočių giesmių” užsiėmimuose, sunku apsakyti, todėl remsiuosi Daivos Račiūnaitės-Vyčinienės (2015) teiginiais, kurie tiesiogiai atspindi mano patirtas būsenas. Pasak minėtos autorės etnomuzikologai išskiria keturias pagrindines dvasinio jautrumo muzikuojant kategorijas, sutartinių dvasingumui nusakyti:

 1. Patyrimas čia ir dabar: visiškas pasinėrimas į dabartinę akimirką, stiprus įsipareigojimas tiesioginiam ryšiui su situacija (panašiai lietuvių sutartinių giedojimui patirtis čia ir dabar yra be galo svarbi – tik taip gali įvykti „sutarimas“).

2. (Su)derinimas: visiškas atliepimas (resonance) arba derėjimas, sutarimas (being in tune) su muzikavimo aplinka (atitinkamai ne tik muzikinis, bet ir socialinis sutarimas – tai sutartinių giedotojų tarpusavio santykių pagrindas).

3. Tėkmė (srautas): bendras atsidėjimas atlikimui, kai svarbesnė ir lemianti tampa pati veikla, o ne jos atlikėjas (toks pojūtis kyla tik gerai įsigiedojus, atsiribojus nuo buities, atsidavus būsenai – tuomet ima atrodyti, kad sutartinių muzikos ratas sukasi pats, o tau belieka suspėti į jį įsisukti).

4. Susitelkimas: patirties išgyvenimas kūnu (bodily felt sense) (čia tiktų kalbėti apie ypatingus sutartinių giedotojų pojūčius, gerai „sumušant“ balsus – tai išties savotiškas garso smūgis, patiriamas visu kūnu). Šis sutartinių dvasingumas sietinas su tūkstantmetėmis tradicijomis, su prigimtine lietuvių kultūra, pasaulėžiūra ir pasaulėgirda. Užtat ir šiuolaikiniams lietuviams sutartinės nėra tik dar viena egzotiška dvasinio ugdymo technika, bet naujai įprasminta ilgaamžės tradicijos tąsa.

Iš vienos pusės labai didžiuojuosi tokiu paveldu: sutartinės – tai trečioji Lietuvos nematerialios kultūros vertybė, įtraukta į UNESCO reprezentatyvų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Iš kitos pusės drąsiai prilyginu jas dvasinei praktikai, kuri jau skaičiuoja net keletą tūkstančių metų. Tikiu, kad sutartinių giedojimas gali atstoti meditaciją, maldą, rožinį, giesmes, mantras ir kitas labai išpopuliarintas pasaulyje praktikas.  

Ne ką mažesnis susižavėjimas ir muzikine prasme: sutartinės (pavadinimas kildinamas iš veiksmažodžio „sutarti“, „derėti“) – tai unikalus lietuvių tradicinės muzikos fenomenas, itin sena polifonijos forma. Tačiau Europos muzikos teorijoje sutartinės laikomos paradoksu: harmoniją sukuria disonansinių intervalų – sekundų – sąskambiai. Tai galima pajusti tik būnant sutartinėse, o nesiklausant jų. 

Ačiū Lauritai Peleniūtei už galimybę būti jose: susitelkti ir tuo pačiu būti sraute, skirtingoms asmenybėms sutarti  ir derėti ,,čia ir dabar" akimirkoje.

Šaltiniai:

1. http://promociugiesmes.weebly.com/
2. http://tautosmenta.lt/wp-content/uploads/2013/12/Vyciniene_Daiva/Vyciniene_LK_2015_2.pdf
3. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-11-16-lietuviu-sutartines-unesco-paveldo-sarase/53198