Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Apie maldas





Mąstymas, arba meditacija, pirmiausia yra ieškojimas. Apie maldų ir meditacijų naudą yra daugybė medžiagos ir tai jau nebekvestionuojama.
Bet ar mes mokame melstis?

Kiek yra dvasinio gyvenimo mokytojų, tiek ir mąstymo metodų. ,,Mąstymas yra ieškanti malda, kuri žadina mintį, vaizduotę, jausmus, troškimus. Mąstymo tikslas yra apmąstomą dalyką susieti su mūsų gyvenimo tikrove ir pritaikyti sau pagal tikėjimo dvasią." Labai dažnai žmogus įsivaizduoja, kad maldoje prašydamas Dievo (Aukščiausiosios jėgos, visatos ir kt.) gaus tai, ko jis nori. O negavęs, dažniausiai nusivilia. O nusivilia todėl, kad mūsų ego ieško atsakymų išorėje, kad vėliau galėtų ją kaltinti. Juk protas dieviškumą suvokia savo galimybių ribose. Kalbėdamas apie žmogaus ribotumą A. Einšteinas teigia, kad ,,žmogus – tai dalis visumos, kurią vadiname visata, ir yra apribotas laiko bei erdvės. Save, savo mintis ir jausmus jis suvokia atskirai nuo visumos – savotiškos savo sąmonės optinės apgaulės. Ši apgaulė – lyg tam tikra mūsų norų apribojimo, prisirišimo prie nedidelio ir netoli mūsų esančio žmonių skaičiaus prizmė. Mūsų užduotis yra iš tos priklausomybės išsilaisvinti taip, kad atjauta pasiektų visus gyvus sutvėrimus ir visą prigimties grožį.”

Todėl noriu pacituoti mintis, kurių neinterpretuosiu. Jos tiesiog ,,susirado” mane, tikriausiai tam, kad pasidalinčiau su jumis:

,,Aš paprašiau stiprybės ir Dievas davė man sunkumus, kad sustiprėčiau.
Aš paprašiau išminties ir Dievas davė man problemų, kad jas išspręsčiau.
Aš paprašiau klestėjimo ir Dievas davė man raumenis ir smegenis, kad dirbčiau.
Aš paprašiau drąsos ir Dievas davė man grėsmes, kad jas nugalėčiau.
Aš paprašiau kantrybės ir Dievas man dovanojo situacijas, kuriose privalėčiau laukti.
Aš paprašiau meilės ir Dievas davė man probleminius žmones, kad jiems padėčiau.
Aš paprašiau paslaugų ir Dievas davė man galimybes.
Aš negavau, ko norėjau.
Aš gavau viską, ko man reikia.
Į mano maldas buvo atsakyta.”

Gražių šv. Kalėdų - švenčiantiems, džiugių žiemos švenčių - jų laukiantiems!

Šaltiniai:

http://www.gyvenimoguru.lt/genialios-mintys/Albertas-Ensteinas/

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Mintys apie tikėjimą

Viešėdama Dohoje, kur religija labai arti: minareto garsai, Koranas viešbučio stalčiuose, rodyklės į Meką, taksisto aiškinimai apie religijas, vėl sugrąžina mane į apmąstymus, kiek daug vaikiško suvokimo kalbant apie tikėjimą. Ar kada nors suaugsime? Ar norime, ar pasiruošę sąmoningėti? Šios ir kitos mintys  Visų Šventųjų išvakarėse mane kasmet aplanko. Ir net nebūtinai turiu būti žvakių liepsnelėse skendinčiose Lietuvos kapinėse. Tiesiog jaučiu, kad tos temos mane pasiekia visose pasaulio kampeliuose, kad ir kokie skirtingi jie bebūtų. Pamenu Helovino eiseną (karnavalą) Niujorko gatvėmis. Daug persirengėlių,  žmonių spūstis metro stotyje. Visi kartu veržiamės pro siaurą išėjimą ir viena mergaitė šaukia: „Mama, ar mes ištrūksime iš čia? Jaučiuosi, kaip „Titanike“...“ O kur mes veržėmės? Pamatyti persirengėlių, pomirtinio gyvenimo personažų? Kodėl ta mirties tema taip traukia? Iš kur tai atėję ir kodėl? Ar kam nors dar įdomi Helovino žodžio kilmė? Senąja anglų kalba Visų Šventųjų d

KORON

Jeigu paklausčiau, kokias asociacijas šiandien kelia žodis ,,koron“, tikriausiai paminėtumėte neapibrėžtumą, stresą, krizę, mirties ar ligos baimę ir pan. Tais pačiais žodžiais galėčiau apibūdinti šią situaciją, kurioje buvome su vyru atsidūrę 2019 metais Coron (tariasi ,,koron“) saloje Filipinuose. Taigi, vieną gražią popietę išsilaipiname saloje, kuri pasitinka ant aukšto kalno įrėmintu pavadinimu „CORON“ (žr. nuotrauką). Paklausiame mus plukdžiusios įgulos narių, kurie niekada niekur nematė jokių problemų (dar dabar skamba jų ,,ole problema“), kaip mums pasiekti viešbutį. Gauname atsakymą, kad su tuktuku (toks triratis motociklas su stogeliu) greitai būsime nugabenti, nes viešbutis netoliese. Ką gi, tuktukas greitai mus susiranda ir jau riedame viešbučio link. Klausiame vairuotojo, kiek laiko važiuosime. Jis šypsodamasis atsako, kad valandą. Suprantu, kad kratysimės pusiau asfaltuotu keleliu susispaudę trise pakankamai ilgai, tad stengiuosi tiesiog būti „čia ir dabar“ be jo

"Ar aš - beržas, ar aš - kelmas?" arba "kas valdo mano protą?"

Eidama rudenišku pamiškės takeliu išvydau kerpėjantį beržą. Pagalvojau, kad dažnas iš mūsų auginame kerpes savo prote. Tos kerpės - tai mūsų siautėjančios mintys, virstančios veiksmais.  Yra sakoma, kad žmogus, kuris valdo savo protą, gali realizuoti visą savo potencialą. Tačiau labai dažnai žmonės geriau žino, ko nenori, nei ko nori savo gyvenime. Pavyzdžiui beržas, savo beržiškoje sėkloje turi didžiulį potencialą tapti nuostabiu beržu. Tačiau dažnai, žmogus, kaip ir tas beržas paveikslėlyje, tampa kelmu, visą savo dėmesį nukreipdamas į problemas bei į tų problemų sprendimą,  o ne į galimybes ar norus. Jis blokuoja savo augimo pajėgumą juo netikėdamas, o vėliau stebisi, kaip atsidūrė ten, kur nenorėjo patekti. Tai skamba kvailai, tačiau būtent taip daugelis keliauja per savo gyvenimą ir, žinoma, kaltina aplinkybes. Tačiau aplinka ir besikeičiančios situacijos tik padeda susikurti mūsų įsitikinimų sistemą - pasaulėžiūrą, kuri aiškina, kaip gyventi gyvenimą ir k