Ne paslaptis- labai daug keliauju. Sutinku žmonių įvairiausiuose pasaulio kraštuose. Ir vis dar manęs nenustoja stebinti mūsų požiūrių skirtumai. Tai mane ir žavi, ir gąsdina. Žavi žmonijos įvairiapusiškumas, o gąsdina nemokėjimas priimti kitoniškumo. Kas lemia, kad mes tokie skirtingi, turėdami tokius pačius poreikius, bent jau bazinius?
Mes pasaulį matome taip, kaip mums leidžia matyti mūsų pasaulėžiūros. Nereikia net kirsti Lietuvos sienos, kad suprasti, jog tai, kas dedasi kaimynystėje, ar giminių tarpe nėra tai, kas vyksta tavo namuose. Atrodo toje pačioje kultūrinėje terpėje gimėme, o laimės ieškome skirtinguose dalykuose, skirtingai auklėjame vaikus, skirtingai maitinamės, skirtingai rodome galią ir jėgą. Vienuose liepsnoja patriotizmas, kitiems jis kelia juoką. Vieniems gyvenimas - karo laukas, kitiems - gerai organizuotas institutas ar bendraminčių bendruomenė. Kas formuoja mūsų pasaulėžiūrą, kad taip skirtingai pradedame matyti tuos pačius dalykus?
Elementų tikrai yra ne vienas. Tai kultūra, religija, politinė situacija, geografinė bei ekonominė padėtis šalyje, šeimos tradicijos, mūsų biologinės charakteristikos (ūgis, svoris, odos spalva ir kt.), hobiai, temperamentas ir kt. Ne paslaptis, kad net vaikai toje pačioje šeimoje į pasaulį žiūri per skirtingus „pasaulėžiūros akinius“. Akivaizdu, kad pradžių pradžia yra mūsų šeima, į kurią ateiname, kurioje norime būti mylimi ir kurioje išmokstame naudoti skirtingas strategijas sąlyginei meilei gauti. Patys to sąmoningai nesuprasdami, toliau jas naudojame gyvenime ir dažnai tikimės, kad mus supras ir mylės kiti lygiai tokiu pat būdu, kaip mes to išmokome. Traumos, patyrimai, besikeičianti aplinka ir sąlygos skatina mus arba stagnuoti, arba transformuotis į naują lygmenį, kuris suteikia galimybę matyti tuos pačius dalykus visiškai kitaip. Keičiantis mūsų pasaulėžiūrai, keičiasi mūsų mintys bei veiksmai. Taip ir sukamės ,,gyvenimo karuselėje" su savaisiais „akiniais“, bandydami skirtinguose gyvenimo etapuose įrodinėti kitiems savąsias tiesas. Kaip sekasi?
Ar bandėte kada pažvelgti kito žmogaus akimis? Aš stengiuosi tai daryti kaip galima dažniau. Kiekviena akimirka pabuvimo kito ,,rogėse“ plečia mano pačios pasaulėžiūrą, nes tai, ką pamatau ir patiriu, keičia mano supratimą. Ką matau per svetimus „akinius“? Pirmas įspūdis man primena vaikystę, kuomet užsidėdavau jau amžinybėn išėjusios močiutės akinius ir viskas kaipmat susiliedavo. Panašiai ir dabar: pradžioje matau iškrypėlius, smurtautojus, pasipūtėlius, kerštautojus, garbėtroškas, pavyduolius. Tik atidžiau įsižiūrėjusi ir įsiklausiusi, išvystu šeimas, kitokias nei mano, pamatau skurdą ar perteklių, išvystu nemylėtus vaikus... Ne visada lengva užsidėti šiuos akinius. Ypač šiais laikais, kai išmaldos prašo alkani ir utelėti vaikai, kai scenoje koncertuoja moterimis persirengę vyrai, kai paplūdimiu vaikšto seni vyrai vedini už rankos jaunų mergaičių, parduotų prostitucijos tikslams, kai vaikai negali mokytis, nes vergauja už grašius gamyklose, kai upėse, jūrose ir ežeruose daugiau šiukšlių nei žuvies, kai senolės kalnuose turistams neša už jas didesnius lagaminus į kalno viršūnes, kai vaikai nežino, ko nori gimtadieniui, nes ir taip visko turi ir t.t. Taip, labai sunku užsidėti tuos svetimus akinius. Net šiurpuliai bėga per kūną, prisiminus šiuos ir kitus vaizdus. Kartais net norisi išlikti su savaisiais, nes žvilgtelėjus per kitus, atrodo neištversi tokios vertybių priešpriešos. Kita vertus pradedi ar bent jau bandai suprasti tą žmogų. Tai jokiu būdu nereiškia, kad pateisini jo elgesį. Suprasti ir pateisinti yra du skirtingi dalykai.
Kam man to reikia? Ogi tam, kad įgytą suvokimą naudočiau prevencijai, o nebeviltiškai kovočiau su pasekmėmis. Ar aš tikiuosi, kad ir mane supras? Tikiuosi, bet žinau, jog tai - tik lūkestis. Kitavertus, esu tvirtai įsitikinusi, kad turiu ir panašiai matančių ir mąstančių pakeleivių, sekėjų, draugų. Tačiau kito žmogaus priėmimas yra man daug didesnė vertybė, nei brukti savo realybės paveikslą kitiems. Savo ir kito žmogaus pasaulėžiūros suvokimas yra vienas iš daugelio dvasinio intelekto (SQ) įgūdžių, kuriuos reiktų ugdyti. Tačiau, kad ugdyti, turime to norėti. Kažkuris iš guru yra pasakęs, kad nueiti bent kilometrą kito žmogaus „batais“, jau būtų labai didelis žingsnis žmonijos sąmoningėjime. Bet tam, kad pamatyti pasaulį kito akimis, pirmiausia reikia žinoti, ką pats matai ir kodėl.
Komentarai
Rašyti komentarą