Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

"Ar aš - beržas, ar aš - kelmas?" arba "kas valdo mano protą?"


Eidama rudenišku pamiškės takeliu išvydau kerpėjantį beržą. Pagalvojau, kad dažnas iš mūsų auginame kerpes savo prote. Tos kerpės - tai mūsų siautėjančios mintys, virstančios veiksmais. Yra sakoma, kad žmogus, kuris valdo savo protą, gali realizuoti visą savo potencialą. Tačiau labai dažnai žmonės geriau žino, ko nenori, nei ko nori savo gyvenime. Pavyzdžiui beržas, savo beržiškoje sėkloje turi didžiulį potencialą tapti nuostabiu beržu. Tačiau dažnai, žmogus, kaip ir tas beržas paveikslėlyje, tampa kelmu, visą savo dėmesį nukreipdamas į problemas bei į tų problemų sprendimą,  o ne į galimybes ar norus. Jis blokuoja savo augimo pajėgumą juo netikėdamas, o vėliau stebisi, kaip atsidūrė ten, kur nenorėjo patekti. Tai skamba kvailai, tačiau būtent taip daugelis keliauja per savo gyvenimą ir, žinoma, kaltina aplinkybes.


Tačiau aplinka ir besikeičiančios situacijos tik padeda susikurti mūsų įsitikinimų sistemą - pasaulėžiūrą, kuri aiškina, kaip gyventi gyvenimą ir kur yra gyvenimo prasmė bei veiklos motyvai. Visi dalyvaujame savo pasaulėžiūros kūrime, nepriklausomai nuo to, kas mus veikia: tradicinė religija, pasaulietinė pasaulėžiūra ar dar kas nors kita. Tik pasiekę sąmoningumą, galime rinktis priimti įsitikinimų sistemą, skatinančią mūsų dvasinio intelekto augimą, kuris savo ruožtu išlaisvina protą nuo ego pančių. Ir nors ego yra neatsiejama žmogaus dalis, padedanti mums patenkinti pagrindinius mūsų fizinius ir emocinius poreikius, tačiau bet kuriuo atveju tai yra tik dalis tos visumos, kuria mes esame. Jei gyvenime daugiausiai remiamės ego, dažnai jaučiame ir veikiame skatinami savanaudiškumo, baimės arba pykčio. Dvasiniam tobulėjimui yra reikalingas suvokimas, kad mūsų tapatybę sudaro daugiau nei tik ego. Žalingų mąstymo, jautimo ir elgesio modelių pakeitimas sveikesniais, veikiančiais išvien su „aukštesniuoju aš“, dar vadinimu asmeniniu aš, savarankiška asmenybe, atskiruoju aš, mažuoju aš ir yra kelias į savo potencialo atskleidimą bei įgalinimą.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

KORON

Jeigu paklausčiau, kokias asociacijas šiandien kelia žodis ,,koron“, tikriausiai paminėtumėte neapibrėžtumą, stresą, krizę, mirties ar ligos baimę ir pan. Tais pačiais žodžiais galėčiau apibūdinti šią situaciją, kurioje buvome su vyru atsidūrę 2019 metais Coron (tariasi ,,koron“) saloje Filipinuose. Taigi, vieną gražią popietę išsilaipiname saloje, kuri pasitinka ant aukšto kalno įrėmintu pavadinimu „CORON“ (žr. nuotrauką). Paklausiame mus plukdžiusios įgulos narių, kurie niekada niekur nematė jokių problemų (dar dabar skamba jų ,,ole problema“), kaip mums pasiekti viešbutį. Gauname atsakymą, kad su tuktuku (toks triratis motociklas su stogeliu) greitai būsime nugabenti, nes viešbutis netoliese. Ką gi, tuktukas greitai mus susiranda ir jau riedame viešbučio link. Klausiame vairuotojo, kiek laiko važiuosime. Jis šypsodamasis atsako, kad valandą. Suprantu, kad kratysimės pusiau asfaltuotu keleliu susispaudę trise pakankamai ilgai, tad stengiuosi tiesiog būti „čia ir dabar“ be jo...

Nušvitimas

Dažnas, pradėjęs dvasinę kelionę, būna labai susitelkęs į greitą rezultatą-,,nušvitimą".  Artėja Rasos (Joninių) šventė, kuri taip pat vadinama keliu į dvasinį nušvitimą. Tačiau kas tas nušvitimas kasdieniniame gyvenime?  Taip jau sutapo, kad po jo šventenybės Dalai Lamos apsilankymo Vilniuje, mano rankose kaipmat atsirado viena knyga, kurios tekstu ir norėčiau šiandien pasidalinti. Šį kartą ne apie pagoniškas/ neopagoniškas apeigas, o apie budistinį požiūrį į nušvitimą. Šioje knygoje pateiktas savišvietos ir savipagalbos procesas reiškia pasitraukimą nuo kelio, kuriuo eidami siekiame paviršutiniškų malonumų šią gyvenimo akimirką, paskui išsipainiojimą iš pažeistų emocijų ir pagaliau išsiveržimą iš savo egocentriškumo. Šioje knygoje galite rasti gana smulkiai , žingsnis po žingsnio aprašytas kiekvieno lygmens praktikas. ,Nušvitimas yra išsilaisvinimas ne tik nuo visų neproduktyvių emocijų, sukančių egzistencijos ratą, bet ir  nuo šių emocijų sąmonėje įtvirt...

Savo ir kitų pasaulėžiūros suvokimas

Ne paslaptis- labai daug keliauju. Sutinku žmonių įvairiausiuose pasaulio kraštuose. Ir vis dar manęs nenustoja stebinti mūsų požiūrių skirtumai. Tai mane ir žavi, ir gąsdina. Žavi žmonijos įvairiapusiškumas, o gąsdina nemokėjimas priimti kitoniškumo. Kas lemia, kad mes tokie skirtingi, turėdami tokius pačius poreikius, bent jau bazinius? Mes pasaulį matome taip, kaip mums leidžia matyti mūsų pasaulėžiūros. Nereikia net kirsti Lietuvos sienos, kad suprasti, jog tai, kas dedasi kaimynystėje, ar giminių tarpe nėra tai, kas vyksta tavo namuose. Atrodo toje pačioje kultūrinėje terpėje gimėme, o laimės ieškome skirtinguose dalykuose, skirtingai auklėjame vaikus, skirtingai maitinamės, skirtingai rodome galią ir jėgą. Vienuose liepsnoja patriotizmas, kitiems jis kelia juoką. Vieniems gyvenimas - karo laukas, kitiems - gerai organizuotas institutas ar bendraminčių bendruomenė. Kas formuoja mūsų pasaulėžiūrą, kad taip skirtingai pradedame matyti tuos pačius dalykus? Elementų tikrai...