Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Mintys apie tikėjimą


Viešėdama Dohoje, kur religija labai arti: minareto garsai, Koranas viešbučio stalčiuose, rodyklės į Meką, taksisto aiškinimai apie religijas, vėl sugrąžina mane į apmąstymus, kiek daug vaikiško suvokimo kalbant apie tikėjimą. Ar kada nors suaugsime? Ar norime, ar pasiruošę sąmoningėti? Šios ir kitos mintys Visų Šventųjų išvakarėse mane kasmet aplanko. Ir net nebūtinai turiu būti žvakių liepsnelėse skendinčiose Lietuvos kapinėse. Tiesiog jaučiu, kad tos temos mane pasiekia visose pasaulio kampeliuose, kad ir kokie skirtingi jie bebūtų. Pamenu Helovino eiseną (karnavalą) Niujorko gatvėmis. Daug persirengėlių,  žmonių spūstis metro stotyje. Visi kartu veržiamės pro siaurą išėjimą ir viena mergaitė šaukia: „Mama, ar mes ištrūksime iš čia? Jaučiuosi, kaip „Titanike“...“ O kur mes veržėmės? Pamatyti persirengėlių, pomirtinio gyvenimo personažų? Kodėl ta mirties tema taip traukia? Iš kur tai atėję ir kodėl? Ar kam nors dar įdomi Helovino žodžio kilmė? Senąja anglų kalba Visų Šventųjų diena vadinosi „All Hallows Day“, o jos išvakarės – „All Hallows Eve“. Būtent iš šio žodžio ilgainiui gimė žodis „Halloween“ – Helovinas. Kas tie šventieji? Ar turime juos galvoje, kai tokias dienas paverčiame trankiais vakarėliais. Ar dar kam nors rūpi kankiniai, kurie po mirties tapo šventaisiais ir mūsų globėjais? Ar mes tikime, kad turime globėjus? Matyt tai priklauso nuo mūsų tikėjimo vystymosi etapų. J. W. Fowler tikėjimo raidos kelią sieja su E. H. Erikson‘o ir Piagetian asmenybės raidos fazėmis. Ir nors tikėjimą daugiau įtakoja asmens dvasinė raida, branda ir socialiniai ryšiai, nei žmogaus amžius, tačiau dažnai pagalvoju, kaip esame įkalinti ankstyvosiose tikėjimo vystymosi etapuose. Fowler įvardino šiuos tikėjimo augimo etapus kaip: primityvųjį tikėjimą, susijusį su pirminiu pasitikėjimo jausmu (būdingas 0–2 mečiams), intuiciniu-projekciniu, susijusi su vaizdiniais (būdingas 3–7 mečiams), mitinį-pažodinį, susijusį su pasakojimais ir istorijomis (būdinga 7–12 mečiams) ir išpažįstantiems tradicines religijas: sintetinį – konvencinį (grupės) tikėjimą, susijusį su tradicijų perėmimu, grupės pasaulėžiūra, vertybėmis (prasideda jaunystėje, tęsiasi iki suaugusiojo amžiaus). O taip norėtųsi brandžiau pažiūrėti į šių švenčių prasmes per idividualų-reflektyvų tikėjimą, susijusį su laisvu, sąmoningu apsisprendimu asmeniniam ryšiui su Aukščiausiąja jėga ar su atvirumu ir gebėjimu sujungti įvairias mintis, požiūrius, vidinius prieštaravimus ar tiesiog visuotiniu tikėjimu, susijusiu su pasitikėjimo Aukščiausia jėga santykiu, keičiančiu žmogų iš vidaus ir teikiančiu tvirtumo, drąsos, ryžto apsispręsti gyventi tikėjimu ir liudyti meilę, kur tikėjimas anot Fowler (1981) teikia žmogui gyvenimo prasmę ir tikslą. Bet tam reikalinga ne tik tikinčiojo branda, bet ir religinių bendruomenių reformos, kurios išlaisvintų tikinčiuosius iš pradinių tikėjimo etapų ribotumo, į kurį atsiduriame šiandien.  Žmogui reikia jausti ryšį su kažkuo aukštesniu, nei jo „ego aš“ – kažkuo šventu ir amžinu, o tai turėtų būti išreiškiama per religiją arba ne, atitinkamuose brandos etapuose, neprimentant jų kitiems bei pasirenkant savo pasaulėžiūrą.


Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Nušvitimas

Dažnas, pradėjęs dvasinę kelionę, būna labai susitelkęs į greitą rezultatą-,,nušvitimą".  Artėja Rasos (Joninių) šventė, kuri taip pat vadinama keliu į dvasinį nušvitimą. Tačiau kas tas nušvitimas kasdieniniame gyvenime?  Taip jau sutapo, kad po jo šventenybės Dalai Lamos apsilankymo Vilniuje, mano rankose kaipmat atsirado viena knyga, kurios tekstu ir norėčiau šiandien pasidalinti. Šį kartą ne apie pagoniškas/ neopagoniškas apeigas, o apie budistinį požiūrį į nušvitimą. Šioje knygoje pateiktas savišvietos ir savipagalbos procesas reiškia pasitraukimą nuo kelio, kuriuo eidami siekiame paviršutiniškų malonumų šią gyvenimo akimirką, paskui išsipainiojimą iš pažeistų emocijų ir pagaliau išsiveržimą iš savo egocentriškumo. Šioje knygoje galite rasti gana smulkiai , žingsnis po žingsnio aprašytas kiekvieno lygmens praktikas. ,Nušvitimas yra išsilaisvinimas ne tik nuo visų neproduktyvių emocijų, sukančių egzistencijos ratą, bet ir  nuo šių emocijų sąmonėje įtvirtintų poli
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

"Ar aš - beržas, ar aš - kelmas?" arba "kas valdo mano protą?"

Eidama rudenišku pamiškės takeliu išvydau kerpėjantį beržą. Pagalvojau, kad dažnas iš mūsų auginame kerpes savo prote. Tos kerpės - tai mūsų siautėjančios mintys, virstančios veiksmais.  Yra sakoma, kad žmogus, kuris valdo savo protą, gali realizuoti visą savo potencialą. Tačiau labai dažnai žmonės geriau žino, ko nenori, nei ko nori savo gyvenime. Pavyzdžiui beržas, savo beržiškoje sėkloje turi didžiulį potencialą tapti nuostabiu beržu. Tačiau dažnai, žmogus, kaip ir tas beržas paveikslėlyje, tampa kelmu, visą savo dėmesį nukreipdamas į problemas bei į tų problemų sprendimą,  o ne į galimybes ar norus. Jis blokuoja savo augimo pajėgumą juo netikėdamas, o vėliau stebisi, kaip atsidūrė ten, kur nenorėjo patekti. Tai skamba kvailai, tačiau būtent taip daugelis keliauja per savo gyvenimą ir, žinoma, kaltina aplinkybes. Tačiau aplinka ir besikeičiančios situacijos tik padeda susikurti mūsų įsitikinimų sistemą - pasaulėžiūrą, kuri aiškina, kaip gyventi gyvenimą ir k
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Apie dvasingumo principus ir žmogaus ribotumą

Ar teiginiai, vizualizacijos, koncentravimasis į aukštesnę galią, pozityvus mąstymas arba pozityvūs ketinimai veikia? Daugelis dvasinių vadovų pasakytų, kad taip, tačiau ne visada taip paprastai. Sudėtingi dvasingumo principai yra paremti bandymu suprasti vidinį pasaulį ir „taisykles“, nustatančias ryšį tarp vidinio ir išorinio pasaulių. Dvasingumo principai apibrėžia „sudėtingus“ principus, kurie yra orientuoti į vidinį pasaulį. Pavyzdžiui, mūsų mintys didžiąja dalimi padeda kurti mūsų realybę. Sudėtingų principų vertę dažniausiai yra sunkiau įrodyti nei esminių principų vertę, todėl svarbu, kad pirmiausia patvirtintumėme šiuos principus patys, eksperimentuodami su savo patirtimi.  Kadangi žmonių suvokimo procesas yra ribotas, visa apimantis požiūris į tai, kas yra tikra, apima ir tuos dalykus, kurių žmogaus akys nemato. Kalbant apie dvasinį tobulėjimą, norint priimti platesnį požiūrį, reikia išmokti žvelgti į dalykus naudojantis intuicija, dvasinėmis įžvalgomis ir malone.
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau