Mintys apie tikėjimą


Viešėdama Dohoje, kur religija labai arti: minareto garsai, Koranas viešbučio stalčiuose, rodyklės į Meką, taksisto aiškinimai apie religijas, vėl sugrąžina mane į apmąstymus, kiek daug vaikiško suvokimo kalbant apie tikėjimą. Ar kada nors suaugsime? Ar norime, ar pasiruošę sąmoningėti? Šios ir kitos mintys Visų Šventųjų išvakarėse mane kasmet aplanko. Ir net nebūtinai turiu būti žvakių liepsnelėse skendinčiose Lietuvos kapinėse. Tiesiog jaučiu, kad tos temos mane pasiekia visose pasaulio kampeliuose, kad ir kokie skirtingi jie bebūtų. Pamenu Helovino eiseną (karnavalą) Niujorko gatvėmis. Daug persirengėlių,  žmonių spūstis metro stotyje. Visi kartu veržiamės pro siaurą išėjimą ir viena mergaitė šaukia: „Mama, ar mes ištrūksime iš čia? Jaučiuosi, kaip „Titanike“...“ O kur mes veržėmės? Pamatyti persirengėlių, pomirtinio gyvenimo personažų? Kodėl ta mirties tema taip traukia? Iš kur tai atėję ir kodėl? Ar kam nors dar įdomi Helovino žodžio kilmė? Senąja anglų kalba Visų Šventųjų diena vadinosi „All Hallows Day“, o jos išvakarės – „All Hallows Eve“. Būtent iš šio žodžio ilgainiui gimė žodis „Halloween“ – Helovinas. Kas tie šventieji? Ar turime juos galvoje, kai tokias dienas paverčiame trankiais vakarėliais. Ar dar kam nors rūpi kankiniai, kurie po mirties tapo šventaisiais ir mūsų globėjais? Ar mes tikime, kad turime globėjus? Matyt tai priklauso nuo mūsų tikėjimo vystymosi etapų. J. W. Fowler tikėjimo raidos kelią sieja su E. H. Erikson‘o ir Piagetian asmenybės raidos fazėmis. Ir nors tikėjimą daugiau įtakoja asmens dvasinė raida, branda ir socialiniai ryšiai, nei žmogaus amžius, tačiau dažnai pagalvoju, kaip esame įkalinti ankstyvosiose tikėjimo vystymosi etapuose. Fowler įvardino šiuos tikėjimo augimo etapus kaip: primityvųjį tikėjimą, susijusį su pirminiu pasitikėjimo jausmu (būdingas 0–2 mečiams), intuiciniu-projekciniu, susijusi su vaizdiniais (būdingas 3–7 mečiams), mitinį-pažodinį, susijusį su pasakojimais ir istorijomis (būdinga 7–12 mečiams) ir išpažįstantiems tradicines religijas: sintetinį – konvencinį (grupės) tikėjimą, susijusį su tradicijų perėmimu, grupės pasaulėžiūra, vertybėmis (prasideda jaunystėje, tęsiasi iki suaugusiojo amžiaus). O taip norėtųsi brandžiau pažiūrėti į šių švenčių prasmes per idividualų-reflektyvų tikėjimą, susijusį su laisvu, sąmoningu apsisprendimu asmeniniam ryšiui su Aukščiausiąja jėga ar su atvirumu ir gebėjimu sujungti įvairias mintis, požiūrius, vidinius prieštaravimus ar tiesiog visuotiniu tikėjimu, susijusiu su pasitikėjimo Aukščiausia jėga santykiu, keičiančiu žmogų iš vidaus ir teikiančiu tvirtumo, drąsos, ryžto apsispręsti gyventi tikėjimu ir liudyti meilę, kur tikėjimas anot Fowler (1981) teikia žmogui gyvenimo prasmę ir tikslą. Bet tam reikalinga ne tik tikinčiojo branda, bet ir religinių bendruomenių reformos, kurios išlaisvintų tikinčiuosius iš pradinių tikėjimo etapų ribotumo, į kurį atsiduriame šiandien.  Žmogui reikia jausti ryšį su kažkuo aukštesniu, nei jo „ego aš“ – kažkuo šventu ir amžinu, o tai turėtų būti išreiškiama per religiją arba ne, atitinkamuose brandos etapuose, neprimentant jų kitiems bei pasirenkant savo pasaulėžiūrą.


Komentarai

Populiarūs įrašai