Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Mintys apie tikėjimą


Viešėdama Dohoje, kur religija labai arti: minareto garsai, Koranas viešbučio stalčiuose, rodyklės į Meką, taksisto aiškinimai apie religijas, vėl sugrąžina mane į apmąstymus, kiek daug vaikiško suvokimo kalbant apie tikėjimą. Ar kada nors suaugsime? Ar norime, ar pasiruošę sąmoningėti? Šios ir kitos mintys Visų Šventųjų išvakarėse mane kasmet aplanko. Ir net nebūtinai turiu būti žvakių liepsnelėse skendinčiose Lietuvos kapinėse. Tiesiog jaučiu, kad tos temos mane pasiekia visose pasaulio kampeliuose, kad ir kokie skirtingi jie bebūtų. Pamenu Helovino eiseną (karnavalą) Niujorko gatvėmis. Daug persirengėlių,  žmonių spūstis metro stotyje. Visi kartu veržiamės pro siaurą išėjimą ir viena mergaitė šaukia: „Mama, ar mes ištrūksime iš čia? Jaučiuosi, kaip „Titanike“...“ O kur mes veržėmės? Pamatyti persirengėlių, pomirtinio gyvenimo personažų? Kodėl ta mirties tema taip traukia? Iš kur tai atėję ir kodėl? Ar kam nors dar įdomi Helovino žodžio kilmė? Senąja anglų kalba Visų Šventųjų diena vadinosi „All Hallows Day“, o jos išvakarės – „All Hallows Eve“. Būtent iš šio žodžio ilgainiui gimė žodis „Halloween“ – Helovinas. Kas tie šventieji? Ar turime juos galvoje, kai tokias dienas paverčiame trankiais vakarėliais. Ar dar kam nors rūpi kankiniai, kurie po mirties tapo šventaisiais ir mūsų globėjais? Ar mes tikime, kad turime globėjus? Matyt tai priklauso nuo mūsų tikėjimo vystymosi etapų. J. W. Fowler tikėjimo raidos kelią sieja su E. H. Erikson‘o ir Piagetian asmenybės raidos fazėmis. Ir nors tikėjimą daugiau įtakoja asmens dvasinė raida, branda ir socialiniai ryšiai, nei žmogaus amžius, tačiau dažnai pagalvoju, kaip esame įkalinti ankstyvosiose tikėjimo vystymosi etapuose. Fowler įvardino šiuos tikėjimo augimo etapus kaip: primityvųjį tikėjimą, susijusį su pirminiu pasitikėjimo jausmu (būdingas 0–2 mečiams), intuiciniu-projekciniu, susijusi su vaizdiniais (būdingas 3–7 mečiams), mitinį-pažodinį, susijusį su pasakojimais ir istorijomis (būdinga 7–12 mečiams) ir išpažįstantiems tradicines religijas: sintetinį – konvencinį (grupės) tikėjimą, susijusį su tradicijų perėmimu, grupės pasaulėžiūra, vertybėmis (prasideda jaunystėje, tęsiasi iki suaugusiojo amžiaus). O taip norėtųsi brandžiau pažiūrėti į šių švenčių prasmes per idividualų-reflektyvų tikėjimą, susijusį su laisvu, sąmoningu apsisprendimu asmeniniam ryšiui su Aukščiausiąja jėga ar su atvirumu ir gebėjimu sujungti įvairias mintis, požiūrius, vidinius prieštaravimus ar tiesiog visuotiniu tikėjimu, susijusiu su pasitikėjimo Aukščiausia jėga santykiu, keičiančiu žmogų iš vidaus ir teikiančiu tvirtumo, drąsos, ryžto apsispręsti gyventi tikėjimu ir liudyti meilę, kur tikėjimas anot Fowler (1981) teikia žmogui gyvenimo prasmę ir tikslą. Bet tam reikalinga ne tik tikinčiojo branda, bet ir religinių bendruomenių reformos, kurios išlaisvintų tikinčiuosius iš pradinių tikėjimo etapų ribotumo, į kurį atsiduriame šiandien.  Žmogui reikia jausti ryšį su kažkuo aukštesniu, nei jo „ego aš“ – kažkuo šventu ir amžinu, o tai turėtų būti išreiškiama per religiją arba ne, atitinkamuose brandos etapuose, neprimentant jų kitiems bei pasirenkant savo pasaulėžiūrą.


Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

KORON

Jeigu paklausčiau, kokias asociacijas šiandien kelia žodis ,,koron“, tikriausiai paminėtumėte neapibrėžtumą, stresą, krizę, mirties ar ligos baimę ir pan. Tais pačiais žodžiais galėčiau apibūdinti šią situaciją, kurioje buvome su vyru atsidūrę 2019 metais Coron (tariasi ,,koron“) saloje Filipinuose. Taigi, vieną gražią popietę išsilaipiname saloje, kuri pasitinka ant aukšto kalno įrėmintu pavadinimu „CORON“ (žr. nuotrauką). Paklausiame mus plukdžiusios įgulos narių, kurie niekada niekur nematė jokių problemų (dar dabar skamba jų ,,ole problema“), kaip mums pasiekti viešbutį. Gauname atsakymą, kad su tuktuku (toks triratis motociklas su stogeliu) greitai būsime nugabenti, nes viešbutis netoliese. Ką gi, tuktukas greitai mus susiranda ir jau riedame viešbučio link. Klausiame vairuotojo, kiek laiko važiuosime. Jis šypsodamasis atsako, kad valandą. Suprantu, kad kratysimės pusiau asfaltuotu keleliu susispaudę trise pakankamai ilgai, tad stengiuosi tiesiog būti „čia ir dabar“ be jo

"Ar aš - beržas, ar aš - kelmas?" arba "kas valdo mano protą?"

Eidama rudenišku pamiškės takeliu išvydau kerpėjantį beržą. Pagalvojau, kad dažnas iš mūsų auginame kerpes savo prote. Tos kerpės - tai mūsų siautėjančios mintys, virstančios veiksmais.  Yra sakoma, kad žmogus, kuris valdo savo protą, gali realizuoti visą savo potencialą. Tačiau labai dažnai žmonės geriau žino, ko nenori, nei ko nori savo gyvenime. Pavyzdžiui beržas, savo beržiškoje sėkloje turi didžiulį potencialą tapti nuostabiu beržu. Tačiau dažnai, žmogus, kaip ir tas beržas paveikslėlyje, tampa kelmu, visą savo dėmesį nukreipdamas į problemas bei į tų problemų sprendimą,  o ne į galimybes ar norus. Jis blokuoja savo augimo pajėgumą juo netikėdamas, o vėliau stebisi, kaip atsidūrė ten, kur nenorėjo patekti. Tai skamba kvailai, tačiau būtent taip daugelis keliauja per savo gyvenimą ir, žinoma, kaltina aplinkybes. Tačiau aplinka ir besikeičiančios situacijos tik padeda susikurti mūsų įsitikinimų sistemą - pasaulėžiūrą, kuri aiškina, kaip gyventi gyvenimą ir k