Kasdienis dvasingumas

Eidama rudenišku pamiškės takeliu išvydau kerpėjantį beržą. Pagalvojau, kad dažnas iš mūsų auginame kerpes savo prote. Tos kerpės - tai mūsų siautėjančios mintys, virstančios veiksmais.  Yra sakoma, kad žmogus, kuris valdo savo protą, gali realizuoti visą savo potencialą. Tačiau labai dažnai žmonės geriau žino, ko nenori, nei ko nori savo gyvenime. Pavyzdžiui beržas, savo beržiškoje sėkloje turi didžiulį potencialą tapti nuostabiu beržu. Tačiau dažnai, žmogus, kaip ir tas beržas paveikslėlyje, tampa kelmu, visą savo dėmesį nukreipdamas į problemas bei į tų problemų sprendimą,  o ne į galimybes ar norus. Jis blokuoja savo augimo pajėgumą juo netikėdamas, o vėliau stebisi, kaip atsidūrė ten, kur nenorėjo patekti. Tai skamba kvailai, tačiau būtent taip daugelis keliauja per savo gyvenimą ir, žinoma, kaltina aplinkybes. Tačiau aplinka ir besikeičiančios situacijos tik padeda susikurti mūsų įsitikinimų sistemą - pasaulėžiūrą, kuri aiškina, ka...

Ar teiginiai, vizualizacijos, koncentravimasis į aukštesnę galią, pozityvus mąstymas arba pozityvūs ketinimai veikia? Daugelis dvasinių vadovų pasakytų, kad taip, tačiau ne visada taip paprastai. Sudėtingi dvasingumo principai yra paremti bandymu suprasti vidinį pasaulį ir „taisykles“, nustatančias ryšį tarp vidinio ir išorinio pasaulių. Dvasingumo principai apibrėžia „sudėtingus“ principus, kurie yra orientuoti į vidinį pasaulį. Pavyzdžiui, mūsų mintys didžiąja dalimi padeda kurti mūsų realybę. Sudėtingų principų vertę dažniausiai yra sunkiau įrodyti nei esminių principų vertę, todėl svarbu, kad pirmiausia patvirtintumėme šiuos principus patys, eksperimentuodami su savo patirtimi.  Kadangi žmonių suvokimo procesas yra ribotas, visa apimantis požiūris į tai, kas yra tikra, apima ir tuos dalykus, kurių žmogaus akys nemato. Kalbant apie dvasinį tobulėjimą, norint priimti platesnį požiūrį, reikia išmokti žvelgti į dalykus naudojantis intuicija, dvasinėmis įžvalgo...

Dažnas, pradėjęs dvasinę kelionę, būna labai susitelkęs į greitą rezultatą-,,nušvitimą".  Artėja Rasos (Joninių) šventė, kuri taip pat vadinama keliu į dvasinį nušvitimą. Tačiau kas tas nušvitimas kasdieniniame gyvenime?  Taip jau sutapo, kad po jo šventenybės Dalai Lamos apsilankymo Vilniuje, mano rankose kaipmat atsirado viena knyga, kurios tekstu ir norėčiau šiandien pasidalinti. Šį kartą ne apie pagoniškas/ neopagoniškas apeigas, o apie budistinį požiūrį į nušvitimą. Šioje knygoje pateiktas savišvietos ir savipagalbos procesas reiškia pasitraukimą nuo kelio, kuriuo eidami siekiame paviršutiniškų malonumų šią gyvenimo akimirką, paskui išsipainiojimą iš pažeistų emocijų ir pagaliau išsiveržimą iš savo egocentriškumo. Šioje knygoje galite rasti gana smulkiai , žingsnis po žingsnio aprašytas kiekvieno lygmens praktikas. ,Nušvitimas yra išsilaisvinimas ne tik nuo visų neproduktyvių emocijų, sukančių egzistencijos ratą, bet ir  nuo šių emocijų sąmonėje įtvirt...

Ne paslaptis- labai daug keliauju. Sutinku žmonių įvairiausiuose pasaulio kraštuose. Ir vis dar manęs nenustoja stebinti mūsų požiūrių skirtumai. Tai mane ir žavi, ir gąsdina. Žavi žmonijos įvairiapusiškumas, o gąsdina nemokėjimas priimti kitoniškumo. Kas lemia, kad mes tokie skirtingi, turėdami tokius pačius poreikius, bent jau bazinius? Mes pasaulį matome taip, kaip mums leidžia matyti mūsų pasaulėžiūros. Nereikia net kirsti Lietuvos sienos, kad suprasti, jog tai, kas dedasi kaimynystėje, ar giminių tarpe nėra tai, kas vyksta tavo namuose. Atrodo toje pačioje kultūrinėje terpėje gimėme, o laimės ieškome skirtinguose dalykuose, skirtingai auklėjame vaikus, skirtingai maitinamės, skirtingai rodome galią ir jėgą. Vienuose liepsnoja patriotizmas, kitiems jis kelia juoką. Vieniems gyvenimas - karo laukas, kitiems - gerai organizuotas institutas ar bendraminčių bendruomenė. Kas formuoja mūsų pasaulėžiūrą, kad taip skirtingai pradedame matyti tuos pačius dalykus? Elementų tikrai...

Mąstymas, arba meditacija, pirmiausia yra ieškojimas. Apie maldų ir meditacijų naudą yra daugybė medžiagos ir tai jau nebekvestionuojama. Bet ar mes mokame melstis? Kiek yra dvasinio gyvenimo mokytojų, tiek ir mąstymo metodų.  ,, Mąstymas  yra ieškanti malda, kuri žadina mintį, vaizduotę, jausmus, troškimus. Mąstymo tikslas yra apmąstomą dalyką susieti su mūsų gyvenimo tikrove ir pritaikyti sau pagal tikėjimo dvasią." L abai dažnai žmogus įsivaizduoja, kad maldoje prašydamas Dievo (Aukščiausiosios jėgos, visatos ir kt.) gaus tai, ko jis nori. O negavęs, dažniausiai nusivilia. O nusivilia todėl, kad mūsų ego ieško atsakymų išorėje, kad vėliau galėtų ją kaltinti. Juk protas dieviškumą suvokia savo galimybių ribose. Kalbėdamas apie žmogaus ribotumą A. Einšteinas teigia, kad ,, žmogus – tai dalis visumos, kurią vadiname visata, ir yra apribotas laiko bei erdvės. Save, savo mintis ir jausmus jis suvokia atskirai nuo visumos – savotiškos savo sąmonės optinės ...

Pastarosiomis dienomis labai dažnai girdžiu apie meilę sau. Ir dažnai noriu prieštarauti pateikiamiems receptams, ar laimės formulėms. Pati taip pat skatinu žmones mylėti save, bet norėčiau patikslinti, ką turiu omeny. Ne paslaptis, kad norėdami duoti, turime turėti. Logiška? Tačiau ką reikia turėti, kad galėtum duoti?  Štai čia ir prasideda didžioji kova: ar maitinti savo EGO, ar SIELĄ. Kuo maitinasi EGO? O gi mūsų ydomis: godumu (gobšumu), pavydu, puikybe, apsirijimu, kerštu, gašlumu, tingumu. Pastebėkime: jei tik norim ,,pamylėti save"-tuoj lekiam ,,šopintis", pramogauti, keisti kūno linijas ir pan. Ir vis negana. Toliau pavyduliaujame, nes dar ne viskas padaryta, kad galėtume pasipuikuoti. O kur dar kūno lepinimas valgant, geriant be saiko,  dažniausiai pereinantis prie gašlių santykių. O ryte atsibudus vėl liūdna, vėl tuščia. Taip ir  krauname šio "gėrio" su kaupu, bet puodelis kaip tuščias, taip tuščias. Nes meilė - tai sielos funkcija . O kuo t...

Ar lietuviai turi autentiškų dvasingumo praktikų? Pasaulis sumažėjo, sienos atsidarė ir kartais atrodo, kad informacijos kiekis užgoš esmę. Tokia dvasinių praktikių gausa dar niekada nebuvo taip arti kiekvieno. Kaip pasirinkti? Čia jau kitas klausimas. Tačiau šiandien noriu pakalbėti apie turtą, kuris yra šalia, o gal mūmyse, tik užklotas nesibaigiančiu informacijos triukšmu. Noriu pasidalinti nuostabiu patyrimu. Nežinau, ar kada nors girdėjote mane dainuojant (p. s. tai nėra mano stiprioji pusė), bet tai, kas vyko su manimi “Promočių giesmių” užsiėmimuose, sunku apsakyti, todėl remsiuosi Daivos Račiūnaitės-Vyčinienės (2015) teiginiais, kurie tiesiogiai atspindi mano patirtas būsenas. Pasak minėtos autorės etnomuzikologai išskiria keturias pagrindines dvasinio jautrumo muzikuojant kategorijas, sutartinių dvasingumui nusakyti:  1.  Patyrimas čia ir dabar : visiškas pasinėrimas į dabartinę akimirką, stiprus įsipareigojimas tiesioginiam ryšiui su situacija (...